ES negali palikti Darfūro

Europos Sąjungos (ES) politika dėl Darfūro nusirito gėdingai žemai, kai užsienio reikalų ministrai per pastarąjį susitikimą iš esmės paskelbė: "Tai ne mūsų problema". Europa tikrai gali - ir privalo - labiau pasistengti, kad padarytų galą Sudano vyriausybės siaubingam smurtui prieš savo tautą, per kurį jau žuvo daugiau kaip 200 tūkst. žmonių ir buvo išvaryti 2,6 milijono.

Balandžio 23 dieną susitikę užsienio reikalų ministrai paskelbė savo dvidešimtą per pastaruosius trejus metus pareiškimą dėl krizės. Ar jie pareiškė paramą Didžiosios Britanijos premjero Tony Blairo siūlymui įsteigti neskraidymo zoną, kad būtų vykdomas Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos 2005 metų karinių skrydžių virš Darfūro draudimas? Ne. Ar atsižvelgė į Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pranešimą per Europos viršūnių susitikimą 2007 metų kovą ir apsvarstė griežtas sankcijas Chartumo vyriausybei? Ne. Ar jie apskritai ėmėsi ko nors kito, nei devyniolika ankstesnių neveiksmingų pareiškimų? Deja, ne.

Užuot tai darę, jie apsiribojo paskelbę, jog "Taryba [užsienio reikalų ministrų] dar kartą pasisako už tai, kad [JT] Saugumo Taryba nedelsiant apsvarstytų tolesnes priemones". Kitais žodžiais tariant: lai su tuo tvarkosi JT.

Žinoma, veiksmingi pasaulinės institucijos lygio žingsniai būtų idealu, tačiau pažanga šioje srityje nepaprastai lėta, ir nėra priežasties, dėl ko ES veiksmais negalėtų paremti JT pastangų.

Saugumo Taryba sušaukė 20 300 JT taikos palaikymo pajėgas 2006 metų rugpjūtį, bet rezoliucija prašė Chartumo pritarimo paketui. To pritarimo taip ir nesulaukta. Sudano vadovybė ir JT lapkritį susitarė dėl mišrių JT ir Afrikos Sąjungos (AS) pajėgų, kurios būtų dislokuotos trimis etapais. Bet nuo to laiko Chartumas atidėlioja dislokavimą nesuskaičiuojamais diplomatiniais manevrais ir atviru trukdymu. Praėjo devyni mėnesiai, kai buvo priimta JT rezoliucija, ir šeši mėnesiai, kai susitarta dėl mišrių pajėgų, tačiau mes nėmaž nepriartėjome prie reikšmingos JT paramos AS pajėgoms Darfūre -daugiausia dėl vyriausybės kliūčių ir susiskaldžiusio tarptautinio požiūrio.

ES ir valstybės narės turi vaidinti svarbų vaidmenį spaudžiant Chartumą liautis vilkinus ir priverčiant jo vadovus sumokėti už nesiliaujančią nesantaiką. JAV vadovybė vis aktyviau veikia šia kryptimi, bet veikdama viena sėkmės nesulauks. ES gali imtis konkrečių žingsnių, kurie tik sustiprins JT pastangas.

Pirma, ES užsienio reikalų ministrai turėtų paisyti Europos Parlamento raginimo ir įvesti tikslines sankcijas Sudano vyriausybei ir jos bendrininkams, kuriuos JT tyrimo komisija ir ekspertų grupė įvardijo kaip atsakingus už nusikaltimus žmonijai Darfūre. Jų turtas Europoje turi būti įšaldytas, jiems turi būti uždrausta įvažiuoti į ES kaip ir daugybei žmogaus teisių pažeidėjų iš kitų šalių, tokių kaip Birma ir Uzbekistanas. Ką jau kalbėti apie Zimbabvę, kurios nepageidaujamų asmenų sąrašą ES užsienio reikalų ministrai išplėtė dar šį mėnesį.

Antra, ES turi nusitaikyti į Sudano režimo biudžetą ir užsienio investicijų įplaukas. ES ir valstybės narės privalo priimti įstatymus, draudžiančius jų šalyse įsikūrusioms kompanijoms tiesiogiai dalyvauti Sudano naftos ir susijusių pramonės šakų sektoriuje aprūpinant alternatyvia parama autonominę Pietų Sudano vyriausybę.

Trečia, ES turi pati imtis Sudano verslininkų ir su valdančiąja Nacionaline kongreso partija susijusių asmenų ofšorinių sąskaitų ir kito turto tyrimo. Tai pakirstų režimo komercinę galią, leidžiančią finansuoti sukarintas grupuotes, kurios ir vykdo nusikaltimus Darfūre.

Nė viena šių priemonių niekaip nesikerta su veiksmais JT lygiu ir tikrai netrukdo JT pastangoms siekti politinio taikos proceso tarp Sudano vyriausybės ir maištininkų grupių. Jos tik labiau paspaus Chartumą rimtai įsitraukti į taikos derybas ir pasiųs aiškią tarptautinės bendruomenės žinią, kad nesiliaujantys Chartumo nusikaltimai žmonijai Darfūre nebus toleruojami. Tikslinės baudžiamosios priemonės yra geriausias būdas įtikinti valdžią nesiekti karinės pergalės ir paversti taiką geriausiu abiejų šalių pasirinkimu.

Chartumas, nepaisant keliamo triukšmo, jau ne kartą yra reagavęs į tarptautinį spaudimą ir priėmęs politinius sprendimus. Ryškiausias pavyzdys - 2005 metais pasirašyta taikos sutartis, užbaigusi 20 metų trukusį karą su Pietumis, kai tarptautinės bendruomenės reikalavimus parėmė rimta sankcijų grėsmė, tarp jų - Sudano pareigūnų kelionių apribojimai bei sankcijos prieš Sudano oro linijas.

Nuolatinis ES atsakomybės kratymasis tik padrąsina Chartumą. Per kitą savo susitikimą gegužės 14-15 dienomis Europos užsienio reikalų ministrai turi dvidešimt pirmą galimybę išmokti šią pamoką ir imtis spaudimo, kuris padėtų JT padaryti galą siaubingam smurtui.